Vieni iš paslaptingiausių paukščių Lietuvoje
Dauguma Lietuvoje gyvenančių pelėdų pasidabinusios kukliai pilkomis ar rudomis spalvomis išpuoštais apdarais, kurių dėka jos susilieja su aplinka ir yra sunkiai pastebimos ne tik naktinės medžioklės metu, bet ir dienos metu, kai dienoja kur nors pasislėpusios uokse ar medžio šakų tankmėje. Tačiau Lietuvoje gyvena viena pelėdų rūšis, kurią pamačius sunku patikėti, kad toks paukštis iš viso gali būti. Tai liepsnotoji pelėda (lot. Tyto alba).
Maždaug 34 - 40 cm dydžio labai šviesaus apdaro paukštis, kurio kūno
viršutinė pusė gelsva, smulkiai dėmėta, o apatinė - oranžinė, išmarginta
neryškiomis tamsiomis dėmėmis. Ypatingo žavesio šiam paukščiui suteikia
išskirtinai šviesūs širdies formos skruostai. Dėl tokios savo bendros
išvaizdos ir linguojamų judesių, kuriais pasitinkami prie lizdo pasirodę
nekviesti svečiai, liepsnotoji pelėda labiau panašėja į besivaipantį
gyvūną nei į paukštį. O ir liepsnotosios pelėdos balsas ne pats
maloniausias ausiai - tai įvairūs gergždimą, šnypštimą ar kvaksėjimą
primenantys garsai, o kartais net gana šiurpus klyksmas. Pirmieji balsai
gali būti girdimi jau kovo antroje pusėje, tačiau liepsnotosios pelėdos
aktyviausios balandžio mėn. - gegužės pradžioje. Įdomus faktas, kad
jaunikliai jau po kelių dienų nuo išsiritimo skleidžia panašius į
suaugusių paukščių, tik silpnesnius balsus, kurie, šiems augant,
palaipsniui stiprėja.
Naktinis paukštis
Skirtingai nei kitos pelėdos, kurios priskiriamos tikrųjų pelėdų (Strigiformes) šeimai, liepsnotosios pelėdos išskirtos į atskirą - liepsnotųjų pelėdų (Tytonidae) šeimą. Tai tipiškas naktinis paukštis. Jei dauguma pelėdų į medžioklę išskrenda vos sutemus ir pabaigia po vidurnakčio, liepsnotoji susiruošia tik visiškai sutemus ir tik brėkštanti aušra nutraukia šį užsiėmimą. Anksčiau į medžioklę susiruošia jauni paukščiai, o tėvai pasirodo tik visiškoje tamsoje. Dieną ji praleidžia kaip ir visos pelėdos - įsitaisiusi kokioje nors slėptuvėje: tupėdama ant balkio bažnyčios bokšte ar varpinėje, taip pat įsispraudusi į tamsų kampą palėpėje, medžio uokse ar net į nišą sienoje.
Jautri klausa
Įdomu tai, kad varpų skambesys, įskrendantys ir išskrendantys
balandžiai ar žmonių veiklos keliamas triukšmas šiam paukščiui miegoti
visiškai netrukdo, tačiau žmogui prie jos netikėtai prisėlinti net
neverta bandyti - net ir giliai įmigusi liepsnotoji pelėda kuo
puikiausiai viską girdi ir nuo menkiausio besiartinančio žmogaus sukelto
triukšmo pabunda ir pradeda stebėti atvykėlį. Lyg norėdama geriau
apžiūrėti ir įvertinti galimą grėsmę, išsitiesia per visą savo ūgį,
kartais net pasistiebia ant kojų, įsitempia ir pamažu linguoja į šonus,
laikas nuo laiko nutaisydama vis kitokią grimasą. Ir nei minutei
neatitraukia žvilgsnio, kol atvykėlis pasišalina.
Dar viena originali savybė, kuria pasižymi liepsnotosios pelėdos, yra
ta, kad joms einant žeme ar balkiu trys kojos pirštai būna nukreipti į
priekį, o vienas - atgal. Tačiau kai tupi ant šakos, tuomet į ją
įsikimba dviem pirštais iš vienos pusės, o kitais dviem - iš kitos, ir
šias poras gali sudaryti pirmas ir antras, antras ir trečias bei pirmas
ir ketvirtas pirštai.
Paplitusi pietiniuose regionuose
Kaip rodo archeologiniai tyrimai, liepsnotosios pelėdos šalia žmogaus gyvena jau nuo geležies amžiaus, t.y. maždaug nuo 800 m. pr. m. e. Yra manoma, kad iš pradžių jos gyveno daugiausiai uolingose vietovėse, kur toks plunksnų raštas šioms pelėdoms leisdavo tapti mažiau pastebimoms. Dabartiniais laikais šioms įsikuriant ūkiniuose pastatuose, fermose, grūdų saugyklose, senų pastatų palėpėse, bažnyčių bokštuose, kartais įvairiuose griuvėsiuose ar apleistuose pastatuose jų plunksnos vėlgi pasitarnauja susiliejimui su aplinka. Tai pietinių kraštų sėsli rūšis, o Lietuva yra pačiame šiauriniame rūšies paplitimo arealo pakraštyje. Nors rasta perint ir centrinėje bei šiaurinėje šalies dalyje, be jokios abejonės, dažnesnė pietiniuose rajonuose. Be to, paplitusi netolygiai net ir pietiniuose regionuose: neretai aptinkamos skaitlingos vietinės populiacijos gana riboto ploto teritorijoje (pvz. mieste ar gyvenvietėje), o greta visai nesutinkama.
Lietuvoje paplitimas neištirtas
Lietuvoje liepsnotoji pelėda įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir rūšiai suteikta 4 (I) retumo kategorija. Ši kategorija pažymi tai, kad šių paukščių populiacijos būklė nežinoma. Pirmas liepsnotųjų pelėdų lizdas Lietuvoje buvo aptiktas 1947 metais Daukšiuose, Marijampolės rajone, bet žinios apie šių paukščių perėjimo atvejus mūsų krašte yra labai skurdžios ir šiuo metu nėra tiksliai žinoma, kiek šių paukščių peri mūsų krašte.
Manoma, kad šiuo metu šalyje galėtų perėti 30 - 70 liepsnotųjų pelėdų
porų. Tačiau tikrasis populiacijos dydis gali būti tik numanomas, nes
be kelių pranešimų apie perėjimo metu stebėtus paukščius, daugiausiai
informacijos gaunama tik pagal šaltuoju metų laiku rastų negyvų paukščių
kiekį ir dažniausiai tai būna pietvakarinėje Lietuvos dalyje -
Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių, Alytaus rajonuose.
Kalbant apie liepsnotųjų pelėdų populiacijos būklę Lietuvoje būtina
įvertinti ir tą faktorių, kad mūsų šalyje gyvenančių pelėdų gausa
priklauso nuo šios rūšies paukščių gausos kaimyninėse šalyse. Lietuva
yra šiaurės rytiniame liepsnotosios pelėdos arealo pakraštyje, o arealų
pakraščiuose rūšies populiacijos labai negausios, t. y. jų skaičius
metai iš metų gali svyruoti. Kaimyninėje Latvijoje jų peri tik iki 5
porų, Baltarusijoje - 5-15. Gerokai gausesnė jų populiacija yra
Lenkijoje - net 1000 - 4000 perinčių porų. Greičiausiai iš šios šalies
jauni paukščiai dažniausiai apsilanko Lietuvoje.
Gausiai medžioja pelinius graužikus
Iš tiesų liepsnotosios pelėdos sunkiai išgyvena šaltomis sniegingomis žiemomis ir 7 cm sniego danga jau kelia didelę grėsmę mirti iš bado. Todėl žiemą šios pelėdos dažniausiai medžioja tik ūkinių pastatų viduje, kur jų dažniausias grobis - peliniai graužikai - negali pasislėpti po sniegu. Tačiau kiekvienas norintis gali padėti šiems paukščiams ištverti žiemą. Šios pagalbos pagrindinis principas yra tas, kad į pasirinktą vietą reikia privilioti ir išlaikyti kuo daugiau pelių, pelėnų ir kitų smulkių graužikų. Tam šalia ūkinių pastatų, soduose, laukuose ar pievose nuo sniego išvalomos maždaug kvadratinio metro pločio aikšteles, papilama grūdų, duonos gabalėlių, trupinių ir viskas uždengiama šiaudais. Pelės dažniausiai neatsispiria tokioms vaišėms, o pelėdoms belieka aptikti „lesyklą”. Remdamiesi šiuo principu Vokietijos ornitologai organizavo liepsnotųjų pelėdų maitinimą.
Liepsnotųjų pelėdų kaimynyste labiausiai turėtų džiaugtis ūkininkai -
per mėnesį šių pelėdų pora, maitinanti jauniklius, sugauna apie 130
pelių! Retkarčiais sugauna vieną kitą mažesnį paukštį, tačiau didesnių
neliečia, o kartais net įsikuria kartu su žmonių auginamais veisliniais
balandžiais. Tad drąsiai galima teigti, kad šie paukščiai neįprastai
gražūs, bet ir naudingi kaimynai.
Perimviečių trūkumas
Liepsnotųjų pelėdų paplitimą dažniausiai apriboja perimviečių trūkumas, nes po senų ar apleistų pastatų renovacijos, kai uždengiamos ertmės, nebelieka vietos joms įsikurti. Tokio atvejo pavyzdys gali būti Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios remontas. Vietos gyventojų teigimu, šioje 1913 - 1919 metais statytoje medinėje bažnyčioje, greičiausiai viename iš jos bokštų, buvo įsikūrusi liepsnotoji pelėda. Tačiau po prieš kelis metus vykusio šios bažnyčios remonto pelėda čia nebesugrįžo. Dar vienas labai rimtas priešas yra akmeninė kiaunė, kuri nevengia apsilankyti pastatuose ir radusi sunaikina liepsnotųjų pelėdų kiaušinius ar jauniklius.
Lietuvos gamtos fondo informacija
